Žvarbu šiandien. Žingsniuoju girgždančiu baltutėliu sniegu mūsų kaimo keliuku, žvelgdama į rytus. Saulė tokia didelė ir raudona, ką tik nedrąsiai vos grybštelėjo šarmotas pakelės ąžuolų šakas, o dabar sustingusi atsuka savo šviesų veidą į mane. Stovime abi, tokios mažos viena kitai, tokios tolimos fizine prasme, bet tokios seseriškai artimos širdimis… Šios akimirkos neįkainojamos, trumpos ir labai brangios, kai mudvi galime pabūti vienos, niekieno netrikdomos, iki dugno atviros. Siunčiu Saulei savo meilę, nes kuo gi dar galėčiau ją labiau pradžiuginti? O ji mane pripildo tokios švarios vaiskos, kad manyje nebeliktų vietos abejonėms. Vaiskos, švaros ir šviesos įkvepiu su kiekvienu šaltu spinduliu. … Skaityti toliau: Vasaris (rašinys iš žurnalo “Sodo spalvos“ nr.2